Vaikelio laiškas mamai

Tavo rankų švelnumo ilgiuosi  kasdieną,
Tavo šypsnis, kaip saulė sušildo mane.
Tavo balsas man skamba, kaip džiaugsmo varpelis
Nuramina, sutaiko, paguodžia mane.

Tu dažniau apkabink mane, mama,
Pasidžiauk ir pažaisk su manim!
Ir kalbėk, ir kalbėk nesustoki
Apie viską, ką matom aplink.

Kai saulelė dangum ritinėsis,
Kai paukšteliai dainelę dainuos.
Tu paimki mane už rankytės,
Ir išeik pasivaikščiot laukuos!

Mes nueikim, mamyte, prie  jūros
Paklausykim bangelių kalbos.
Gal išgirsim, ką kopos mums šnabžda,
Kai delne gintarėliai žėruos.

Tu pamiršk apie darbą ir buitį,
Juk svarbiausia, kad esam  greta.
Apkabink, pamyluok ir pabūki
Su manim tu nors kartą laisva!

Aš suprantu, kad daug darbelių tu turi atlikti….
Kad kartais pavargsti nuo užgaidų, kaprizų mano nelauktų.
Žinok, mamyte, visad tavęs laukiu,
Ir visad trokštu būti su tavim kartu!

Saldus miegelis mane aplanko,
Kai mūsų  šeimoje  ramu, ramu.
Kada  mamytė ir tėvelis
Mane pasiima laiku.

MAMYTE, mano mylimiausia
Man nebereikia rūbų, žaislų prabangių,
Man nuolat reikia tavo Meilės,
Buvimo su tavim kartu!

Laikas  bėga nepaprastai greitai
Aš užaugsiu, paliksiu tave!
Ir tada tu gailėsies, mamyte,
Kad paliko širdy praraja!

Juk   VAIKYSTĖ, kaip smėlio smiltelė
Išbyrės,nepajusi ,kada.
Ir paliks tą vaikystės  kampelį,
Tavo vaikas- sūnus, ar dukra!

Motinystė – tai Dievo stebuklas,
O vaikai- Angelų dovana!
Tad pabūkim, laimingos mes, mamos,
Pasidžiaukim  akimirka šia!

 



Upeliukas

Upeliuk, kur tu skubi?
Ar sustoti negali?
Vir- vir –vir  švari bangytė:
Akmenėliai žėri, švyti!
Suskaičiuot jų  negaliu,
Nes į jūrą aš  skubu…..

Akmenėliai, akmenukai,
Tartum stiklo karoliukai!
Vandenėly  skaisčiai  švyti,
Nes  globoja  juos  saulytė!
Upeliukas uždainavo
Ir  į  jūrą  nuvingiavo……

Tuk, tuk, tuk
Tuk, tuk, tuk!
Tu keitiesi akmenuk!
Vandenėly žaižaruoji.
Ir spalvom gražiom vilioji…
Tuk, tuk, tuk
Tuk, tuk, tuk
Tu keitiesi,akmenuk!
Vos į krantą išlipai – Raudonumą praradai!



Pirmosios gėlytės

Pravirko varvekliai,ir sniegas ištižo
Baltoji snieguolė į žemę sugrįžo!
Ant plono stiebelio varpelis suskambo
Ir žiūri gėlytė  į saulę ir dangų.

Pašvieski saulele,
Pašildyk daugiau!
Pirmąsias  žibuokles
Miške pamačiau…

Žibutės  atmerkė melsvas akeles
Prabudom, saulele, prabudom ir mes!
Miegojom ilgai po pusnynų  skara,
Pavasario saule, kokia tu miela!



Tuk, tuk, tuk

Tuk, tuk, tuk
Kur slepiesi, akmenuk?
Ar į smėlį įsmukai?
Ar į jūrą įkritai?
Greit pagaus tave žuvytė
Ir – atia! Tada ,brolyti….



Sveika, Vasara!

Šviesos takeliais saulė ritas,
Paukšteliai džiūgauja: smagu!
Pražydo gėlės, dūzgia bitės…
Pasveikint  V A S A R Ą  skubu!

Vėjelis švelniai glosto plaukus,
Širdelė  plaka  vis karščiau.
Atostogos- keliauti metas!
Aš jau kuprinę suradau!

Kažkur palėpėj – kamuolys įstrigo!
Po lova – palapinė  paslėpta!
Atnešk, mamyte, maudomuką,
Važiuosime prie jūros,argi ne?

Ir akiniai, kepurė, ar skara nuo saulės-
Manoj kuprinėj būtini!
Juk vasarą- kitoks pasaulis,
Ir tampam mes kitokie, geresni!

Pasveikinkim mes vasarą gėlėtą,
Pasveikinkim vieni kitus!
Tegul tik džiaugsmo lietūs lyja,
Ir saulė džiugina visus….

Gėlėta vasara – svajonių Metas!
Mylėkime vieni kitus!
Nutieskime draugystės tiltą saulei!
Tegu tik visos  šviesios dienos bus!



Mano žydintys sodai

Mano  Žydintys sodai,
Iš vaikystės namų!
Tobulai jie atrodo,
Aš link jų vis einu….

Ir gegužy atgyja
Ta jausmų  šiluma.
Mano žydintys sodai!
Man jūs vis negana….

Kaip bitelė plasnoju
Aš gerumo sparnais.
Ir pasaulis atrodo,
Kaip vaikystėj kadais…

Negaliu nesidžiaugti
Ta vaiskia žaluma….
Aš kaip vaikas supuosi
Tų žiedų baltume….



Kas ten tupi?

Kas ten tupi
Toks  mažiukas?
Pasišiaušęs, kaip žvirbliukas?
Susigūžęs, kaip  ežiukas.
Ogi – Gintas, mūs mažiukas!

Jis  rytais  miegoti  nori,
Vaikui nieko nesinori….
Tik mamytės  ir miegučio,
Ir  švelnumo nors trupučio!

Sėdi  GINTAS NEBYLUS,
MAŽAKALBIS ir tylus….
Tik į vakarą prabyla,
Ir kaip žvirblis drumsčia tylą…

Šokinėja, striksi, baras,
Kartais kyla ,,žvirblių‘‘ karas….
Pajudėjo traukinys,
Kas tą vaiką sustabdys?

Atsigauna šitas vaikas,
Jam draugų, kaip saulės reikia!
Ir pamiršta jis vargus,
Nebenori į namus……

 



Aš  ,,kalalaitė’‘. Aš ,, kalalaitė‘‘(karalaitė)
Rugilė skraido tarp gėlių….
Iš kur tokia graži mergaitė?
Gal nusileido iš dausų?

Lankelį kibirėlio deda
Mergaitė tiesiai ant  kasų.
Pabūti pasakoj auksinėj
Mergaitei noris iš tiesų….

Ir žaidžia ,ir svajoja  vaikas
Laisvai nevaržomas kitų.
Vaikystės  pasakoj  gyvena
Tik,,nepakirpkim‘‘ jam sparnų…